2017 m. liepos 16 d., sekmadienis

Kroatijos beieškant (8). Atgalios. Haliucinacinės vengrų dainos ir netikėtas „praturtėjimas“

2017 m. liepos 16 d., sekmadienis

Atsisveikinimas su Novi Vinodolskiu

Šiandien Kroatijoje prognozuojama kiek vėsesnė diena – apie 25 laipsniai. Pro langą į kambarius veržiasi gaiva. Jūroje plūduriuoja Šv. Marinos salelė. Pasirodo, tas ilgas kalnų masyvas priešais akis – didžiausia Kroatijos sala Krka.
Grybštelėjome tik dalelę šios įstabios šalies. Nenusigavome nei iki Zadaro, nei iki Splito, nei juolab iki Dubrovniko. Kad ir kokie kerintys būna miestai, norėjosi ramybės ir atokvėpio. Bus dėl ko grįžti kitą kartą.
Daugybė yra laikinųjų namų, į kuriuos nebegrįžtama daugiau niekada, daugybė visame pasaulyje žmonių, su kuriais prasilenkiame tik vieną vienintelį kartą... Šių namų šeimininkė Nives šypsosis toliau, o mes jau būsime kažkur toli toli... Svarbu neįkliūti į milžiniškus kamščius kur nors prie Zagrebo. Ne pats geriausias sprendimas vykti atgalios sekmadienį, nes grįžtančiųjų nuo Adrijos poilsiautojų masė su kemperiais, kateriais ant priekabų ir etc. gali užkimšti kelius. Bus kaip bus, juk dar nebuvo, kad nebūtų. Šios dienos tikslas – pasiekti Šiofoką, esantį šalia Balatono ežero (Vengrija). Atia, Novi Vinodolski, atia, Kroatija!


Čigonų šokio dvasia ir Radžis, košmariškai apsireiškiantis sapnuojamoje tikrovėje

Išsiropšti iš Kroatijos iš tikrųjų šiek tiek užtruko. Šiokie tokie kamščiai susidarė mokėjimo už autostradą vietose, bet tai buvo, sakykime, laiko sugaišimas proto ribose. Po pietų persikabarojome į Vengriją. Po Kroatijos kraštovaizdžių turbūt dauguma šalių nubluktų kaip cigarečių pakelis, metus pagulėjęs ryškioje saulės šviesoje. Tad iš lėto smelkdamiesi į naują kraštą, gan apatiškai žvilgčiojome į pro šalį plaukiančias lygumas.
Radijas yra vienas puikiausių žmonių išradimų. Labai mėgstu naujoje šalyje iš karto įsijungti radijo imtuvą. Taip tarsi „įmeti“ save į svetimtaučių būrį ir stebi, kas bus. Jei Čekijoje, Kroatijoje, Lenkijoje (slaviški atgarsiai) ir netgi Austrijoje (vokiečių kalba) daugiau mažiau išsigaudai žodžius ar frazes, tai Vengrijoje jau beveik nieko nebesupranti. Svarbiausia, kad jie save supranta. Vienas kažką suburbuliuoja, kitas juokiasi. Vadinasi, viskas gerai.
Pasiklausę kroatiško radijo, pastebėjome, kad vyrauja ganėtinai lėkštas popsas (turint omenyje dainas jų kalba). O Vengrijoje dominuoja kažin koks itin keistas dainavimo stilius. Net nesupranti, į kurį amžių laiko mašina nuskriejai praeitin. Tarsi liaudiškos dainos, tačiau atliekamos grynai operine maniera. Ritmas kūrinio metu net kelis kartus gali kardinaliai kisti. Toks pirmas įspūdis. Kartais net lyg ir Indija priešais akis išnyra. Haliucinacinis skambesys, čigonų šokio dvasia, Radžis, košmariškai apsireiškiantis sapnuojamoje tikrovėje. Na, bet tai jau – juodasis humoras.

Sudėtingos formulės ir netikėtas „praturtėjimas“

1:4
1:24
1:7
1:292

Kas tai? Kokia nors įmantri formulė? Visai ne! Tai per pastarąją savaitę su trupučiu apvažiuotų šalių nacionalinių valiutų santykis su euru, atitinkamai: Lenkija, Čekija, Kroatija ir Vengrija. Taigi, Vengrijoje už vieną eurą gaunate net 292 forintus! Kirsdami šalis, kurios (dar) neįsivedusios euro, patenkate į savotišką žaidimą: kaip tik įvažiavus į tą šalį gauti nacionalinės valiutos?
Iki tol tai buvo gana paprasta – pinigus galima būdavo išsikeisti pasienio degalinėse. Vengrijoje viskas kiek kitaip jau vien dėl to, jog pasienyje (atvažiuojant iš Kroatijos) tų degalinių paprasčiausiai nėra. Vieną šiaip ne taip privažiavome. Oficialios keityklos nematyti, tačiau angliškai puikiai kalbantis jaunas pardavėjas pasiūlė ko nors nusipirkti, o grąžą pažadėjo atmesti forintais. Ir atmetė. Pirkau kramtomos gumos. Daviau 50 eurų. Gavau net 14 000 forintų! Gal ir ne ankstesnė Baltarusija, bet skaičiuojant yra ką veikti. Paprasčiausia apvalinti kainas dalinant iš 300.
Bent jau vieną dieną piniginėje tikrai vartysis tūkstančiai! Milijonieriaus gyvenimo iliuzija-parodija. Tolimesnėse degalinėse niekas grąžos forintais nebedavė, tad teks kažkaip išsisukti su jau gautais vengriškais pinigais, nepamirštant papildyti dagalų baką, atsiskaityti už būsimą nakvynę, nusipirkti šiek tiek maisto… Įmanoma? Gal. Gal per booking.com rezervuotame Šiofoko hostelyje už nakvynę paims eurais? Žiūrėsim.

Kvanktelėjusi navigacinė tetulė ir lipnios juostos poreikis

Šiofokas nepaliko jokio ypatingesnio įspūdžio. Iš mirusiųjų telefone prikelta navigacija veda palei geležinkelio bėgius, paskui priartėjame prie Balatono ežero ir… moteriškas balsas iš telefono (kad jį kur žalios devynerios!) liepia sėsti į keltą ir plaukti į kitą ežero pusę!.. Gal dar į Mėnulį užsukti?! Tokio kvanktelėjusios navigacinės tetulės pasiūlymo dar niekada neteko girdėti. Tada spjovėme į ir į moterišką balsą, ir į hostelio administratorę, kuri dar esant degalinėje sugebėjo mums prisiskambinti ir paklausti, kada atvyksime. Neatvyksime! Gyvenkite ramiai kitoje ežero pusėje, o mes apsistosime paežerės kempinge, prie pat vandens. Tiesa, kempingą turbūt įkūrė Ali Baba ir keturiasdešimt plėšikų – už naktį prašo kone 30-ies eurų! (hostelis – 40 eurų). Balatono ežero vaizdas, atvykus statyti palapinių.
Vakarėja, jau vakarėja…
Teks miegoti nepasitiesus kilimėlio. Vienu buvome užkimšę Krokuvoje išdaužtą Zafiros galinį langelį. Kažkur autostradoje truktelėjus vėjui (o gal Dorotėja netyčia stumtelėjo?) tas kilimėlis nuskriejo ant plento, vos nesukeldamas avarinės situacijos…
Labos minkštos nakties!

P.S. Vengrų paaugliai netoliese rėkauja ir dainuoja savo dainas. Norėtųsi juos visus apvynioti lipnia juosta ir nusviesti į Balatono ežero vidurį.

N.L.

BUS DAUGIAU, nes Lagaminas be dugno…

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą